Visos knygos

Kazys Šimonis – vienas populiariausių lietuvių dailininkų fantastinės tapybos atstovų, primityvistų, siekęs pabrėžtinai estetiškos formos. Jo meniniame mąstyme atsispindi ir XX a. pirmosios pusės modernios stilistinės dailės kryptys, ir ieškojimas dvasinės atsparos archaiškoje mitologinėje lietuvių pasaulėjautoje, kuria persmelkta visa jo kūryba – tapyba, grafika, literatūra. Jo vizijų plėtotę inspiravo XIX a. pabaigos – XX a. pradžios meninė aplinka ir į mistiką linkusios dvasinės nuotaikos. O šiandien jo regėjimai tapo aktualūs, nes artimi toms idėjoms, kurias iškėlė mene naujojo amžiaus (New Age) judėjimas, puoselėjantis dvasingumą, ateinantį per Rytų kultūros pažinimą, per meditaciją. Jis subrendo kaip menininkas tuo metu, kai Europoje plito art deco stilius, iš dalies paveikęs jo kūrybą turinio ir plastikos požiūriu. Todėl nenuostabu, kad jo paroda, surengta Paryžiuje 1927 m., turėjo nemažą pasisekimą. K. Šimonio kūryba susišaukė ir su tuo metu aktualiais tautinio stiliaus ieškojimais. Dailininkas anksčiau už kitus Lietuvoje gilinosi į etninės kultūros ir mitologijos paslaptis, nesitenkindamas tapyboje vien išorinėmis liaudiško stiliaus savybėmis.

Ši knyga - tai siekis rekonstruoti XX a. pradžios Vilniaus dailę, nušviesti jos pobūdį ir funkcionavimą to meto visuomenėje. Tą padaryti nelengva, nes net kelios tautos turi savas, skirtingas šio miesto praeities vizijas, auras. Lietuviams - tai jų valstybingumo simbolis, didžiųjų kunigaikščių miestas, prarastoji, išsvajotoji sostinė, lenkams - vienos gražiausių jų kultūros epochų - romantizmo lopšys, žydams - „Lietuvos Jeruzalė“.

Nedažnai atsiranda knygų, kurios sudrumsčia nusistovėjusias tiesas, papasakodamos jau pažįstamą istoriją labai nepažįstamu balsu. „Vilnius: klajūnų miestas“, parašyta Laimono Briedžio, yra kaip tik tokia knyga. Ji atskleidžia Vilniaus istoriją žvelgdama svetimųjų akimis. Autorius meistriškai laviruoja gyvoje miesto istorijoje nuo pat jo legendinės pradžios – Didžiojo kunigaikščio Gedimino sapno, iki šiuolaikinių problemų – gyventojų migracijos, tačiau nesirenka tradicinių istorijos tyrinėjimo būdų

Anot japonų architekto Keiji Ashizawa, namai – tai žmogaus slenkstis į visuomenę. Kad ir kiek keistųsi pastaroji, taip pat paties žmogaus gyvenimo būdas, būstas, kaip ir daugelis kitų dalykų, bent jau kol kas išlieka nemari vertybė, siekiamybė, kai kam – svajonė, bet ir neišvengiama būtinybė.